Pulkai tinklalapių naršo aktualijas. Du – trys problemas filosofiškas. Mažai kas žvelgia, kur glūdi tų problemų šaknys. Ir neaptiksi, kas tyrė sėklas bei dirvožemį. Lieka tamsoj mūsų tikrovės pagrindas.
    Čia, kur esame, raskim vietos svarstymams, kurie kitur retai beįtelpa. Pavyzdžiui pradžiai:

             Kieksyk girdėta:
    Jėzus Kristus – tikriausias komunistas. Žinomi teiginiai, kad jis – ramybės drumstėjas, sakytum ano meto teroristas. O jau visiškai tiksliai – disidentas. Neleido saugiai tukti.
    2000 metų, arba 20 000 metų patvirtino žmonijos psichologijos pastovumą.
    200 metų iliustravo Markso įžvalgų tikslumą.
    Tema pikantiška?

     O toje temoje įdomios suaktualėjusios Maclntyre Alasdair mintys: pakankamai pasiklausius regis nesibaigsiančių Jeano Baudrillardo ir kitų tos aplinkos šnekų, kur teisingi pastebėjimai išpučiami į krypteltos prasmės lingvistinius burbulus, kur madingi žodeliai tariasi pagaliau ištyrę tikrovę, o iš tiesų klimpsta benusibaigiančiame postmodernizme – visa tai pabosta kaip šis mano ilgas sakinys. Po anų šnekų lyg vėjas atgaivina Alasdairo mintys apie realias visus liečiančias problemas. Kasdienybės svarstyklėse nusveria ne spalvingi postburbulai, o plytgaliai – jau prieš porą šimtmečių atkapstyti.
      Siūlymas – tarkimės, dirbkime.
      Iš nuotraukos Maclntyre Alasdair – išmintingas kaimo klebonas, ir jo pažiūros taip natūraliai susiklosto. Ir natūraliai jo aprašytas marksizmo matymas redukuojasi į du tik požiūrius: 1) Nesutaikomieji, – marksistai ir religininkai. 2) Taikieji, besiderinantieji – bendrųjų žmonijos troškimų pagrindu.
      Tie vienio nejaučiantys Ne‘ skęsta begalinių įrodinėjimų, aiškinimų mariose. Išminties kiekį jų barniuose geriausiai įžiūrėtum iš šalies – žodžių peštynėms pagrindo tiek, kiek sunitų ir šiitų pjautynėms, – yra to pagrindo, tik mums tai neprieinama – o anie žino, ko skerdžiasi ir sprogdinasi. Neprasčiau pas mus – Baltramiejaus naktelė, visos revoliucijos, ir dar...
      Sapiens bendrumą įžiūrintys Taikieji irgi skęsta – postmodernaus neapibrėžtumo baloje. Viskuo lygiai post_tikėdami, neskirdami varpinės nuo varnos, šitie nesugeba nei skambinti, nei iššauti. Taip ir „Klebonas“: nusitaiko gan tiksliai, o toliau – svyruoja pagrindas po kojų. Bet jis bent jau tiksliai mato taikinį, nors į centrą nepataiko savo įdomia pastaba: antimarksistai „paskelbę ... ... akivaizdų marksizmo klaidingumą, jaučia poreikį darsyk tai pademonstruoti aplinkybėmis, tvirtai bylojančiomis, kad jie stengiasi įtikinti anaiptol ne kitus, bet save.“ – O išties reikalas tas, kad stengiasi jie ne įtikinti save, bet – įtikti kitiems. Kažkur kažkam? Ne. Visai proziškai – užsakytojams manipuliatoriams. Dėl šios klaidos, š... nuo bandelės neskiriant, postmoderniai svyruojant, geranoriškas geranoriško Klebono diskursas iškart stojasi ant galvos: niekaip nesiryžtama drąsiai nemykiant ištarti – Marksas teisus. Marksizmą išmontuos, atsirinks tinkamus elementus? Už tokį elgesį svyruojančius taikiuosius bando tarkuoti nesitaikstantys marksistai.
      Raudok, giedok – žmonija rieda pagal Marksą. Čypdama, kliūdama, susidraskydama, kraujuodama, pūliuodama rieda ten, kur rodo ištiestos Grūto iljičių rankos. Gal susivoks, gal nukaks, bet panašiausia, kad ją, žmoniją tą, ištiks mielių civilizacijos vyno statinėje dalia: ūlios, putos, pakol uždus savo myžaluose. Štai šitą procesą Baudrillardas įtaigiai vaizduoja... Mes mieles palaidosim, jų myžalus kaifuodami išmauksim... O kas žmonijos išmatas išsrėbs? Marsiečiai? Marksiečiai?


      Markso orientacinė sistema tinka visiems, – kaip visiems tinka matematika: kapitalistams, katalikams... Sako, Sorošas Marksą skaitąs. Apskritai, liberalusis pusrutulis tol neprastai gyvavo, kol skaitė Marksą – buvo priverstas pažint Sovietus. Gal ir pažino, bet išgveręs būdamas tos terbų sąjungos žlugimu niekaip nepasinaudojo. Tiek tesugalvojo – na dabar tai jau rinka laisva, laisvai pūsk burbulus prieš dėsnių vėją.
      Tad ką nemykdami šveičia ant svarstyklių nesutaikomieji marksistai? Perpasakosiu tų filosofų, o kartu ir klausimą nagrinėjusio D. Paulausko arsenalą.
      Kas tik Markso nerevizavo, akivaizdaus marksizmo klaidingumo akivaizdžiai neįrodė. Senesnių nebesuskaičiuosi, naujesni dar vinklesni: friedmanistai, keynesistai, dar fišeristai, – visi užsakymus vikriai vykdė, visi viską žinojo, viens per kitą visus kaip gyventi mokino, patys nobelius kabinosi, į kišenes kimšosi – išties be jokios psichopatologijos... ir staiga...
      Ir iš kur... negirdėta... ir kas galėjo pagalvoti...KRIZĖ!
      Ir Friedmanas nebemačyja, ir keynesistai nebesusivokia, kuriai gi krypčiai jie priklauso? Išsižioję dairosi išminčiai, nobeliais antspauduoti, dairosi... bet kiek galima dairytis... ima kapstytis... Iš ko?
      Visi jie, išminčiai, Markso kūdikiai, marksizmu aplipę, marksizme lyg „Moment“ klijuose išsimaudę, gramdosi, tėvužį neigia, giminystės išsigina. Markso įžvalgų ketvirtaeilių išvadų trečiaeiles išvadėles – kad užsakovui patiktų maloniai iškraipę – kaip didžius savuosius atradimus kiša... kišo? Pačiu laiku H. P.Minskį atkapstė – tas tai jau Markso iki ausų prisiskaitęs, tad gelbėtojas šviežias... neilgam. Et, nauja sunku sugalvoti.
      Planavimas negerai. Autoritarizmas – gerai, išgelbės. Aha, proletariato diktatūra.
      O „natūralus kapitalas“? Va čia tai XXI amžiaus neregėta negirdėta naujiena! Masių kapitalizmas, ir viskas visiems OK.
      Kita idėja ne menkesnė – kapitalizmas ekologinis. Kas, kaip, pro kur jį pagimdys – apie tai suksim galvas, kai baigsis pradinio pliurpimo fazė.
      Aplinkosauginė DIMENSIJA – štai žodeliai du, kur išves mus į Saulės Miestą, tai ne kokia įgrisusi „visuomeninė formacija“...



      Žodelių spaudimas didis. Paulauskas regis atsilaiko, o štai filosofą Mefistą žiauriai yra kankinę 3xpost traukuliai. Su mūsų tema Mefistą sieja jo didis straipsnis gal trijų šimtmečių klausimu – Kristaus nebuvo! Iš kur toks dėmesys senutei naujienai? – Iš atkakliųjų nekaltybei pavojingos taikiųjų pozicijos.

                      Fernando Arrabalio „El arbol de Guernica“.

      O ką nesitaikstantys religininkai? Šie kartoja tą patį, ką išjuokia klasikiniai marksistai, marksizmo erezijas triuškindami: marksizmas prasmego paskui Sovietų Sąjungą... ir t.t., – tai nesyk aptarta. O išties – juk pastarieji 200 metų sapiens istorijos (bet ir 200 šimtmečių) – vienas ištisas Markso įžvalgų tikslumo įrodymas bandymais. Gal ryškiausias pavyzdys – TSRS gimimas kančiose ir žlugimas konfuzijoj. Ir tampo tą TSRS, lyg kuolu nepersmeigtą vaiduoklį. Kitas argumentas: marksizmas – pseudoreligija, – čia tai jau plačios pievos įvairiausiems pypkės nuo cibuko neskyrimams. Žinoma, ne dorovinio panašumo pagrindu, kaip mato taikieji. Aršiųjų religininkų pozicija silpna, matyt juos taikieji prisitrauks.

      Taikieji, štai mūsų Klebonas, remiasi doroviniu – psichologiniu didžiųjų ideologinių judėjimų turiniu ir likimu. Kristaus ir komunizmo šūkis tas pats – pasaulį seną... nauja žinia... XX amžiuje ne iš vienos nemokytos kaimietės girdėta: Jėzus Kristus – tikriausias komunistas. Taigi taip galvoja ir mokytas Klebonas.
      Ir tai ne analogija, o tiksliai ta pati religinių judėjimų istorijos schema. Suskaičiuokite krikščionybės erezijas, – tai kažkas link google... O marksizmo? – Lygiai tas pats, ir vis daugėja, ir tas pats Mefisto ten savo gan komišką vienetą yra pridėjęs.
      Bažnyčiai prireikė 400 metų žygiui iš katakombų į purpurą. Marksizmui pakako metų pusšimčio, ir pasiekta daugiau: vienam gale Mao, Fidelio ir pan. linija, kitam gale Keysio, Friedmano, Minskio ir pan. linija. Po šimtmečio „Atkaklieji“ jau lieka konservatyvi erezija, ir dialektika tokia, kad tikrasis natūralus idėjinis jų sąjungininkas – Klebonas. Juk klebonas taip pat už marksizmo vystymą, tik krikščionišką, o ne už fragmentų modifikaciją į nežinia ką, praktiškai – į kryptingą modifikaciją liberiop. Klebonui sekasi, kad jisai be šventimų, o tai gautų jis nuo Vatikano, – kaip savo laiku teko Meistrui Ekhartui, T. de Šardenui ir kitiems. Regis, pats Akvinietis ne visai be priekaišto.
      Klebono reikšmės ir Paulauskas neneigia. Ir sako: „Krikščionybė politikoje neturi jokio atsinešto ar imanentiškai būdingo turinio, ji pavaldi bet kokiems tikslams, kurie tilps į jos formas, o telpa tenai tikrai daug…“. Būtent, o į marksizmą telpa dar daugiau ir dar prieštaringesnių dalykų – tą marksizmo istorija ir rodo. Taip ir turi būti – dar daugiau telpa į matematiką abejingą.

      Taigi. Bandykim, sugebėkim skirti Š... nuo Bandelės.



        Pagal Fernando Arrabalio „El arbol de Guernica“.

                                                                                                 Algmar

Svečiui: Pastebite – šis tinklapis nepritaikytas zovada šuoliuojantiems per tekstus, leptelėjantiems kai kur neapsvarstytą komentarėlį.


    Smagesnio žvilgsnio – vienas knygos 4-to skyriaus eilėraštis, neišsikvėpęs per ištisą nepriklausomybę:

            Benedikto rauda

            Jau taip mes jo laukėm,
            Va šitaip! Ir linko
            Mūs širdys iš anksto prie Jo –
            Šeimininko!
            Kurs labą pridengtų nuo vėjų...
            Bet VIENO –
            Ir net ne Periklio –
            Net nėr Diogeno.
            Išalkę ištaršėm net deglą
            Po plaušą,
            Ir tįsom mėšlyne,
            Sau kriuksim nukaušę,
            Sau krapštom akis užraudotas –
            Kaip buvo?
            Nė vieno didvyrių tautoj!
            O Lietuva...
            Apšvieskite, deglo plaušai jūs apdegę,
            Savimeilį, godų garbės,
            Bet ne vagį.
            Įkeltume patys tą vyrą į bokštą,
            Aptikę, kad mūsų kemsynuos jis trokšta
            Istorijos karvės karvojun įminti
            Pėda diplodoko,
            Ir sau pagaminti
            Išties MONUMENTUM –
            Ne pusbroliui vilą.
            Bet vengia pyragų anų,
            Kam nesvyla,
            Kai šaukiam – vagie!

            Aū, Diogene...
                                    97.1.17



                         Filosofija ir bandelė

                

                               Svarbiausias klausimas

          Svarbiausias, pagrindinis ir jautriausias visų laikų ir visatų filosofijos klausimas yra šis:
                                    Skirti šūdą nuo bandelės.
          Šį dėsnį dar urvuose perkrimto liaudis. Bet filosofai nelinkę tenkintis akivaizdžiu, tatai per paprasta ir negilu. Nukrypsta jie į atskiras problemos apraiškas, datulė arba slyva besvarstant iš arti užstoja visą kosmosą.
          Kurį nors esmės aspektą galvočiai verčia visuma. Dvasia ir kūnas. Kas ką kuria? Sprendimo ieško tūkstantmečiais, vėliau įrodinėja, kad jo, sprendimo to – nėra. Dar kiek vėliau – nėra nei pačios problemos. Kiti pastebėjo ženklų reikšmę, tai jiems svarbiausia nagrinėti kalbą – juk nesusišnekam net patys su savim. Taip Vitgenšteinas priartėja prie bandelės harmonijos, tik paraikyti nebespėjo. Kitų – peiliukai negana skudrūs. O štai aniems tik vargano to homo sapiens sumauta būtis svarbu: gyvent? gal ne? Gudriausiems pagrindas – kad aš, kad man, šaunu taip pamatytas solipsizmas.
          Kiekviena tokia kryptis, kryptelė turi savą tiesos grūdą. Sudaigina, augina, absoliutina, kol nieko pro tą augalą ir nebemato. Vieni filosofuoja nuoširdžiai, o kiti vysto mintį vien todėl, kad pastebi – čia proga plepalu pasireikšti. Taip ir pamiršta tobulinti meninį skonį ir nuovoką.
          Ką jau ten. Platonas pro išmintį nebeįžiūri meno, nors kuria jį patsai. Ir pats Sokratas panašiai, nors jau jisai tai regis turėtų stengtis įsižiūrėt kai ką greta savų minčių. O sofistai, o sufijai, o cinikai – dar ir kiek pasako tiesos, bet rastą akmenėlį suabsoliutina, galop patampa jie tarsi juokdariais.

          
                  Platono Akademija (Pompejos freska ).

          Išpampus vienai plytai būties statinyje žiūrėk – architektūra nedailiai pakrypsta... Tiktai tos plytos meistras iš savo taško mato kitaip: proporcijos pasikeitė, bet gimė nauja simetrija, be to – čia savas kūrinys. Visai gražu.
          Taip nuo kažin kada lig mūsų amžiaus. Čia ties riba mes ir apsižiūrėjom – taigi gudrūs besą visi! Tai ką? Visus į vieną katilą, ir bus sriuba a la eklektika, tiks kiekvienam skrandžiui. Na, o bandelė? – Ras savo vietą, bandelė dera su sriuba? Madingos valgyklos iškaboj – „postmodernizmas“. Dar kiek vėliau – dar pora „post“.
          O kas bus, kai patiekalas pabos? Jei jau išties – pabodo... Miela sena nesenstanti tetulė dialektika geba išburti, leidžia skonėtis iš anksto – gims neverbalinės epistemologijos madų laikai. Kiek pasipils krypčių kryptelių, džiugins ir įdomūs, ir nenuspėti pagalvojimai... Tai dėkui, Tetulyte. Vėl nenuilsdami bandysim kept bandelę.

        



                      Vilkas ir Vitgenšteinas


               Skaitant savo tekstų komentarus dažnai sukirba toks nerimas, nuojauta,
               kad ne tik poezijoje, bet ir kasdieniuose pasikalbėjimuose žmonės taip
               skirtingai interpretuoja pasakytus žodžius, jų tikslą...
               Gal tai kalbos prigimtis. Veltui Witgenšteinas mėgino ją patobulinti.
                                                                Kamilė Asadauskaitė


          Girios takelių sankryžoj, miško aikštelėj, stovėjo priešais netyčia susitikę vilkas ir žmogus. Taip kaip tvėrėjo leisti – vilkas sezoniniais kailiniais, o žmogus nuogas. Matykim jį su strėnų raiščiu ar turkiškais trusikais, ta sapiens vėliava. Vilkas turėjo su savimi savo ginklus ir įgūdžius, ir patirtį, ir drąsą. Tą patį turėjo ir žmogus, tik iš ginklų – konceptualųjį vien, protą. Nebuvo susirengęs medžioti.           Vilkas jautėsi tvirtai. Sutiktą padarą gal buvo jau pažinęs. O gal per šimtą tūkstantmečių jau genuose tvyrojo įrėžta kartų patirtis – šio menkailčio tvarinio nuogumas apgaulingas. Tad vilkas buvo pasiruošęs viskam, budrus, bet gan ramus.
          Įvykis užklupo žmogų be įrankio. Iš loginio proto kairiajam pusrutuly beveik nebuvo naudos. Impulsas, net ne mintis – ginklo rankoj... lazdos. Gal sliuogt įmedį? Katinas tą tobuliau atliktų. Dar blykstels pasaka, senių sekta prie laužo – ranką vilkui gerklėn... Štai čia spės perspėt logika – sėkmės tikimybė jau labai maža. Kiek naudingesnė patirtis apie reakcijas. Žiūrėti vilkui į akis ar nukreipti žvilgsnį?
          Įvykis užklupo žmogų be įrankio. Iš loginio proto kairiajam pusrutuly beveik nebuvo naudos. Impulsas, net ne mintis – ginklo rankoj... lazdos. Gal sliuogt įmedį? Katinas tą tobuliau atliktų. Dar blykstels pasaka, senių sekta prie laužo – ranką vilkui gerklėn... Štai čia spės perspėt logika – sėkmės tikimybė jau labai maža. Kiek naudingesnė patirtis apie reakcijas. Žiūrėti vilkui į akis ar nukreipti žvilgsnį?
          Abidvi veislės po šiai dienai vienodai jaučia kūno poreikius, ir lygiai jų sielos trokšta laisvės, meilės ir ramybės. Žmonės, išradę meną, subtiliau jaučia jutimų ir jausmų niuansus. Keli iš šimto – subtiliau? Bet ir tie niuansai dar neištirti, nei kas nors įrodyta. Štai katinas iš tamsaus sodo šešėlių išėjo į saulėtą pievą. Nuo įspūdžio net prisėdo, nejuda. Matau – jaučia saulę ir gyvybę kaip ir aš. O vakare jis sėdi ant sandėliuko stogo, žiūri į saulėlydį, aiškių aiškiausiai – kontempliuoja.
          O šunų portretai. Ar daug ten pamatysi sukčių, išpurtusių biurokratų snukių? Tie snukiai – sapiens veislės privilegija. Panašūs šunų veidai – nebent sapiens išvestų išsigimusių veislių, bet ir ten matom, kad šuns siela daug gražesnė už veidą. O dar gražiau, kur visi gražūs:



          Jausmo, vaizdų, o ne kalbos lygyje ir nesusikalbėjimų šaknys. Kalba tik įrankis, toks kirvis, tik dar universalesnis. Kirvis per milijoną metų nugludintas, ištobulintas, pagal amatus modifikuotas. Bandyk, patobulink... Nebent sau asmeniškai malonesnį įrankį pasidarysi... arba įmantrią nesąmonę sutversi.
          Hejerdalo komanda kankinosi, kol perprato patirties nugludinto kūrinio – balzos plausto subtilybes. Arba, mūsų kraštų dviejų dalių rogės, skirtos rąstams arkliais iš miško vežti. Viskas ištobulinta, tik mokėk naudoti. Panašiai ir moderniõs technikos kai kurie sprendimai. Bet vis tiek tobulinam, o tobulinimo riba neaiški, – ir kalbos tobulinimo. Balzakas rašė apie pertobulintą paveikslą.
          Apie pertobulintą paveikslą. Nuojauta pasako, kada jau padėti teptuką. Puiku, jei pasako, ir tapytojas paklauso.
          Tai taip ir Vitgenšteinas – sunkiai skynėsi kelią per džiungles, per sraunią brastą, balansavo ant logikos akmenų. Kol pasiekė kriaušyje amžinai žalią gyvenimo medį, – tokios sudėtingai laisvõs simetrijos, kad kažin ar bespėjo jo grožiu pasidžiaugti.
          Kalba – kad būtų galima susikalbėti per amžius ištobulinta. Ir tai ne įrankių skrynelė, o vienas gyvas organizmas, visas kartu veikiantis, – jei neserga. Tai ko vis nesusišnekam? Viens rašantis panašaus rašančio kito nesupranta... arba vaizduoja, kad nesupranta. Tad ne kalba kalta, o nenoras suprasti – nesugebėjimas norėti suprasti. Dažnai sutrukdo kompleksų pobūdžio jausmeliai. Dažnai suveikia Šūdo – Bandelės? dėsnis: neskiria pypkės nuo cibuko, varpo nuo varpinės, o tai ir varpinės nuo varnos. Užuot pasinaudojus kalbos galimybėmis, tos galimybės laikomos trūkumais.
          Jaunasis Vitgenšteinas kankinosi dėl kalbos miglotumo, tobulino, kol subrendęs perprato miglos ir saulės santykį. Grožį ir naudą – poezija ir kyla iš tos miglos ir saulės. Paskui, kas nori – poezijos ieško ir logikoj.
          Gyvą kalbą pajautęs, „senas“ Vitgenšteinas jau net perdeda kalbos laisvę, artėja atbulas prie lemtingos pypkės – cibuko ribos. Susigriebia, atsitiesia, paskui dar kartą supainioja, iškeldamas kalbą virš įrankio rango, – kas studijuojat, žinote viską geriau. Nors gana ir kelių jo koncentratų:
           Nuo: „Tai, kas apskritai gali būti pasakyta, gali būti pasakyta aiškiai; o apie ką negalima kalbėti, apie tai reikia tylėti“ – iki: „ susipainiojimas savose taisyklėse yra tai, ką mes norime suprasti, aiškiai pamatyti“ – tai vis apie kelią iš Š pas Bandelę. Betgi toliau dar kartą dialektiškai grįžta jis į pradžią: „aiškumas, kurio siekiame, yra visiškas, tai reiškia, kad filosofinės problemos turėtų visiškai išnykti“. Deja deja, vėl nebeatskiria. Žioma, iš tam tikro kampo žvelgiant galima matyti, kad „amžinieji klausimai“ apskritai neegzistuoja. Galima manyti, kad niekaip niekada nepavysi vėžlio. Arba kad esi tik tu, vienintelis, iš begalinio nuobodulio įsivaizduojantis pasaulį. – Viskas duodasi visaip galvoti; jei atradę mintį, dalinės tiesos serbentėlę, prinešim tą skanėstą – gal kalbą, tą įrankį – prie pat vyzdžio, – serbenta užstos visatą. Juoba kita akis užmerkta, tik vienas smegenų pusrutulis veikia...
          O štai Sokratas didžiąją Š – B ? problemą matė tobulai.
          Šiaip ar taip, Liudvigas pasiliko prie natūralios kalbos. Įdomus jis, ir gaila jo, vargusio, pats jis lyg meno objektas. Sąžiningas šaunus tiesos ieškotojas. Tikrovė, pasirodo, besanti pasaulyje.

          Ko nesusišnekam?

          O mes – tai ko gi nesusišnekam? Dar sykį – visiškai ne kalba dėl to kalta. Juk išsiaiškinti pavyksta ir su vilku, be žmogiškos kalbos. Aiškėja: kalbantiems nesusišnekant – nesupratimo priežastys gludi ikikalbiniam lygyje. Ten, kur gyvuoja iš amebos paveldėtas egoizmas, evoliucijos ištobulintas, daugiaveidis. Dažnai susišnekėti trukdo skirtingas temperamentas, auklėjimas, patirtis, kai toji pasipuošia siauručio požiūrio glaukoma. Pritrūksta ryžto užeiti į rašančiojo kiemą? Tai ir drožk pro šalį ten, kur tau meiliau. Bet ne: Būtina palikti kreivą šypsenėlę, kaip tą... prie kelio. Ką jau kalbėti apie kompleksų išklaipytas nestabilias natūras, kurių savirealizacija, didžiausias džiaugsmas ir palengvėjimas – išversti savo supuvusių nervų sutras kaimynui ant galvos. Bet neretai ir visai gyvenime dailias figūras, peržengusias www slenkstį, užvaldo kandžiojimo aistros. Pakanka ir silpnesniojo gnaibymo pavyzdžių – lyg kokioj kalakutų visuomenėj.
          Tai pasvarstymai pagal Šviesiaplaukės epigrafą.

          IŠVADOS
    Harmonizuokim savo žmogiškųjų smegenų pusrutulius.
Džiaukimės (Bethovenas). Jei nesiseka – gydykimės.
Džiaukimės poezija, jos „nesąmonėmis“, o labiausiai – gyvąja tikrove.
T. sk. Žmogiškąja ir kitomis komedijomis.

Pastaba
          Kartojimas – mokslų motina, būna – suveikia.
          Kitaip: tepkim, tepkim – vis kas nors prilips.
          Arba: rondo – forma įtikinanti.


                           Optimizmas

Mes išganingai, kaip ir ispanų Alfonsas Dešimtas,
Patartume dievams, jų darbas rimtas
Mažiau žiojėtų ydomis, bet neprasta
Ir šioji visata, jei suprasta:

Iškrisim mes – paliks vaikai
Ir mūsų būtį tęs.
Vaikai praeis – mus tęs tauta,
O kai ir ta nuskęs
Užmarštyje, tai žmonija.
O jei bėdoj, klaidoj
Ir ši prašaps – išdygs kita
Vis tiek visatoj toj.

Prasmegs galop ir visata
Savam kvailam taške. –
Taigi bemat išsprogs kita
Ir plieks liepsna ryškia.
Jei neis ratu jinai – nesmegs
Be pabaigos, nesprogs,
Gal formų begalės gale
Vėl gimsi – šioks ar toks.

                       Jei ne – paguodą pasitiek:
                       Dalia kebli, sunki? –
                       Tu amžinas, nes lygiai tiek
                       Kaip ir mirtis trunki.
                       Jei šitaip guostis nėr gerai –
                       Manipuliuok laiku:
                       Jį prarastą sugrįžt varai,
                       Kai jau išties klaiku.

                      Šauniausia – klibink genus, žaisk
                       Dar tūkstantmečius tris,
                      Sulauksi – erdvėmis, laikais
                       Tau smegenys išplis.
                       Kaip žiebtųsi ta struktūra,
                      Galaktika visa,
                       Kaip be trukmės mintis sukta
                      Ją skrostų miglose!

                      Patsai pačia gamta tapai,
                      Paversdamas protu
                      Entropiją ir atlapai
                      Susijęs su kitu.
          Hildegard von Bingen.
Liber Divinorum Operum


                      Gal jau tada nurimsi Tu,
                      Nei dievas, nei žmogus,
                      Soti taurė iki kraštų
                      Pilna pilnatvės bus?

                      Tataigi... Ne.
                      Nei anokia, nei šitokia lemtis
                      Mums neįtiks. Iš nevilties
                      Mefistas čia nupliks:
                      „- Sukišk visatą... sapiens tam,
                      Nudrėbk Tamerlanu –
                      Tai įsigeis, trūks... prikimštam,
                      Anų biednų dienų...“

                      Sakmė sena. Tačiau – gali
                      Laimingas būt. Buvai.
                      Šypsniu nubrauks tiesa tyli,
                      Ką sau primelavai.

                      Kuopa vaikigalių antai,
                      Kurių dar laukia laimė.
                      Kaip spingsi akys, kaip snapai
                      Jiems šiepiasi savaime...

      Dail. Irina Kostina.      Arkliai – paaugliai

                      Matai – patirs tą pat ką mes.
                      Už tai pamilt gali –
                      Kad verks ir juoksis, ras, pames,
                      Protingi ir kvaili.

                      Kaip jie – kas rytas laimės lauk,
                      Apvils – nurimk išsyk,
                      Su guodusiu džiaugsmu keliauk
                      Ir Dantės neklausyk.
                      To kumpanosio šnekoje
                      Gal trečdalis tiesos.
                      Suplak prieš nerdamas tu ją,
                      Kol džiaugsmas suputos.

                      Ir sužėrės žmogaus dalia
                      Kontrastų katile,
                      Kad nušveistas galų gale
                      Širdim suprastum ją.

                                      Ir vis dėlto – magu patarti
                                      Dievams, kaip būt derėję tverti.

                      
       Dail. Algirdas A. Jočys.            Iš Dantės


                 Moderniojo meno takai ir matai

                        Universali estetikos teorija

          Menas bando pasiglemžti tikrovę – visą ... ir patsai išnyksta. Skaidrus kaip krištolas ir deimantas dialektikos pavyzdys. Štai vienos citatos citata:
            „...kritinė teorija atskleis, pavyzdžiui, ką reiškia pasakyti “menas gali būti bet kas”, ir kokį diskursą tai įpareigoja: kokiais atvejais būtina priimti tokias prielaidas, kokiais atvejais tai neveikia. Ką tiksliai reiškia postmodernizmas, ...“
           Žinoma, atskleis, tačiau paprasčiau ir giliau meną atskleidžia kasdienybė. Štai grįžtu grybavęs neseniai pramintu taku, su atitinkama nuotaika. Staiga – dešinėj per pusmetrį objektas, pridengtas dvispalviu klevo lapu, – pridengtas ne visai. Blyksteli asociacija – lyg vylinga vėduoklė... juokinga... bet čia pat kiti dar jutimai – šokiruoja. Na kodėl čia – prie pat... Kas per autorius... Staiga pastebiu – dera spalvos... Iliustraciją primena, straipsnį, modernųjį meną... Tai ir nulemia diskursą.
           Braido mintis po pakrūmes ir kosmosą, ir istoriją – daiktas šis reiškia galingą gyvybės klestėjimą... o ir primena mirtį. Diskursas plinta praktiškai be ribų, jo tema pasiglemžia, jau dabar nesvarbu – nešti daiktą į parodą ar palikti. Jau ir autorius nebesvarbu – meną čia sukūrei tu, žiūrove. Ir atvejis čia unikalus – autorius įsiamžinti nesvajoja.
           Taip, unikaliu atveju diskurso kryptis tarsi nulemta, įpareigojanti. Bet dažniausiai, ypač dėl autorinio meno opusų, homo sapiens psichologija reikalauja tikslo, sistemos, reikalauja lyginti įspūdžius meną vertinant. Gairių, jei jau ne kriterijų.
           O iki superpostpostavantgardo reiškinių gyvavusi estetika, sukūrusi daugybę daugmaž išbaigtų teorijų, dabar istoriko žvilgsnyje susilieja į vieningą epochą, kai galvota – gražu tai, kas gražu. Nebent pasapaliodavo kas nors bailiai apie bjaurumo estetiką. Anos epochos vieningumas, jau daugelio aptartas, leidžia mums nesigilinti į praeito laikotarpio pažiūrų savaime įdomius, bet Avangardui nebereikšmingus skirtumus. Menas dabar, lyg laiks nuo laiko fizika, menas reikalauja aukštesnio lygio teorijos, kuri apimtų tai, kas praeita, tačiau svarbiausia – neleistų Avangardui klaidžioti kely į tūkstantmečio viršūnes. Taigi mes ir teikiame:

           Superpostpost ir t.t. avangardui įvertinti teikiam didžiąją dramblio... na, mėšlo teoriją. Termino kilmė: tūlas dailininkas, regis Pietų Afrikos, nutapė Madoną (Dievo Motiną) dramblio išmatomis. Kodėl taip? Kad pasirodytų, įsiamžintų, šokiruotų, uždirbtų... apskritai – nežmoniškai, bet kitoniškai. Kaimiečiai tą reiškinį žinom nuo amžių, dabar jisai užvaldė meną.
           Ir puiku, ir nėr to, kas neišeitų... Dabar lengva nustatyti kūrinio modernumo laipsnį, t.y. ištirti (kol kas gal apklausos būdu, kol matavusieji Oną sukurs moksliškesnį metodą), kiek kūrinyje dramblio š... Kiek dramblio... Vilniaus vamzdyje? O kiek Baltijos sienoje? Tyrimas rodo: vamzdyje – 100%, t.y., turime šedevrų šedevrą. Sienoje ~ 60 - 70%, t.y., gana šiuolaikiškas kūrinys.
          Matome: dramblio š... – tiksliausias modernumo matas. Visgi, nepaisant laisvių laisvės ir atvirumo tam bet kam, ir post estetikai galioja amžinieji meno dėsniai. Proporcija ir saikas.

          Vilniaus vamzdis. Pagal pasiektą reklamą ir įgytą reikšmę lauktumei jau bent 5 kartus stambesnių gabaritų. O čia – mizerija. Jokio užmojo... tačiau ir tiek užteko. Baltijos siena – priešingai: foto menininkas aiškiai perduoda sienos senovišką grožį, bet vis tiek - medžiagos kiekis atrodo neišnaudotas reikšti idėjai, čia masės daugiau negu atkaklumo. Idėją žlugdo medžiagos svoris, sprunka nuo žiūrinčio prasmė, ją tenka susikurti, - jau senyvas įjautimo estetikas prisiminus...
          Post menui svarbu sugriebti atsitiktinumo mezginius. Vamzdžio gamintojai taip negabiai praleido progą dar keliskart sureikšmint savo kūrinį. Juk kažin kam genialiai sušvito visiems kirbėjusi mintis – tas vamzdis prašyte prašosi pakaruoklio! Aišku, ne plastmasinio. Reikėjo pereit Lietuvos sąvartynus, rasti surūdijusį, iš tūkstančio išraiškingiausią. Bet stigo talento, kūrėjus įveikė postmodernų amžina liga – žadės priimt bet ką, o nepriims bet ko, kas ne kaip jie galvoja... O būtų buvęs tai bent fenomenas – pamilę būtų vamzdį ir jo priešai.
          Šiaip ar taip, nors neišlaikę mastų, neįvertinę atsitiktinumo, šie dramblio... nestigę kūriniai veikėjų viltis pateisino. Ir dar sykį įtikino viena senųjų taisyklių: meno galia nuo dydžių nepriklauso. Pateiksiu itin ryškų pavyzdį.
           Kartą perkasdamas daržą įrankiu atverčiau šedevrą. Nubyrėjo sausas pūdinys, matau – stora ir kieta rūdim pasidengus geležis, ją pakeliu ir nustembu – dievokas!

           Atpažįstu jo šeimą – tai tikras actekų, majų, inkų stabų brolis. Stovylėlės ūgis tik 9 centimetrai, bet stulbinanti jos meninės išraiškos jėga. Vaikinas turi puikią galvą, didžiulę plačią širdį. Ir galingas genitalijas. Tai menas, tai raritetas, kurį iš nebūties išplėšia tik postmodernizmas. Ir – jame nė gramo dramblio šūdo. Nei dirbtinumo, nei Herostrato siekių, tų pašalinių troškulių. Jų gali atsirasti nebent štai paskelbiant. Tai kuo dievokas modernus? Tuo, kad sulaukė savo laiko, post, super dekadanso – didingo lyg super krizė.
          Grįžta mintys apie meno prigimtį, apie estetikos dialektiką.
          Kas ši geležis tada, kai nėra menas? Tai mažo transformatoriaus šerdies dalis. Jai rankų nelanksčiau, jos taip ir buvo. Elektrotechnikai gal atpažins, iš kur, nuo ko tas transformatorius. Aš transformatorių tai daug mačiau, anie matytieji rankų neturėjo.
          Kai mąstai, kokia galėjo būti iki jį atrandant dievoko šio istorija, jau kuri - meną ir teoriją.
          Nes kuria menininkas, kuria darbas, sėkmę kuria ir įvairiaveidis atsitiktinumas.
          Nes sykiu su dramblio... žengia dar viena aplinkybė. Nors kontekste šiek tiek kitame, Krylovas lyg pralenkęs laiką sakė: – Brolyčiai, dailininkas turi piešt mokėti... Bet kas gi dirbt ir mokytis norės! Kakutį ar skandalą padarai, su kritiku širdingai pagirsnoji, tu – ateities garbė, viršūnių ir gelmės galiūnas.
           Dar primenu: menas galingas ir stebuklingas, ir nenuspėjamas. Tad kūrinyje gali būti dramblio... ir 200%. Antra vertus, ar ne Cvetajeva (gal Achmatova?) atskleidė:
– Kad jūs žinotumėt, iš kokio mėšlo gimsta menas...
          Su Mocartu nepasiginčysi.
          Prašau, jei pastebėsit Mocartą, praneškite. Prašau.
          Ir dar – ši teorija lygiai dera moderniojo meno šalininkams, kaip ir priešininkams, ir, kaip žadėta, paaiškina visus menus, t. y., kas juose yra. Nuo pat liaudies pasakų ir urvų Altamiros.           Algmar

Citatų formalaus tikslumo nesiekta.

Priedai:
      Paletės nuograndos, arba šedevrų kalvė.

       Kas Mocartas


                           Sapiens ištakos
           Altamiros urvuose, uolų piešiniuose menas jau išsivystęs, matyt visoks menas, nors to meto pasakas ir puošmenas galime tik nuspėti, kad buvo, dar randam karoliukų... Bet aišku: sunkus gyvenimas ten ugdė heroizmą ir humanizmą. Ten atranka galėjo gana greit nugnybti egoistą. Tačiau sapiens psichologijos ištakas tenka nukelti kokiais 3 milijardais metų atgal. Kada, kodėl gimė egoizmas, cinizmas ir esminis tas šūkis – lai manęs nesuėda, lai klestėsiu! Šitiek maisto aplink, jūra turto... jie – kiti. Šitaip bakterija šaukė ar virusas, ar negyva dar ląstelė. Gal mūsų nepastebėta dar materijos ypatybė šitaip gimdė atranką? Vien loginis būtinumas? Tai gelmėse, kur klausimai, į kuriuos neatsakoma moksliškai. Cituoju skaitytą citatą iš Algio Mickūno: „Tiksliuosiuose moksluose yra spragų, kurių negalima užpildyti jokiais griežtais, matematiniais būdais.“ Tai gal ten, spragose, pašaliniuose atmetamuose sprendiniuose – kančios šaknis, gyvybės vystymosi prakeikimas - žudyti. Kaip tik Algis Mickūnas, o ir kiti išmanantys galėtų papasakoti vaizdžiai, ką pamąsto ir spėlioja ties finitizmo, finalizmo ir kitų izmų ar sistemų, ties fizikos pasiekta riba.
           Bakterijų štamai saviškių gal neėda intensyviai. Paskui, toli toli po amžių – vabzdžių, primatų bendruomenės, jos taip pat iš būtinybės. Vabzdžių tautoj nėra karalių, tik visuomenės tarnai. Bet jau primatams postas ir privilegijos svarbu. Vietą hierarchijoj svarbu išsikovoti – taip už vingio dialektinio grįžta pusplikė bakterijos psichologija. Bet anksčiau dar gimė motinos meilė – ir ta iš būtinybės. O sąmonė trokšta tikslo, ji pagamina šalutinių produktų, kuriuos sunku priskirti lig tol tiktai mechaninei evoliucijai – kokybė keičiasi. Su sąmone, savimone meilė iš instinkto gimdo meilę – meną, menas – filosofiją, o šioji – humanizmą...
          Visa ši virtinė – jau šalutinis ir prieštaringas evoliucijos gaminys, kai kur jai padeda, o kitur kenkia. Žmogus netobulėja fiziškai, ūgio prieūgis dar nežinia, kur veda. Sapiens smegenų žievės paviršius 4 kartus didesnis už beždžionės. O jei būtų už savąjį dar 4 kartus didesnis. Kaip atrodytų efektas. Kaip tas efektas į mus žiūrėtų? Apie tai svarstė jau Volteras. Tikėkimės, kad lemia ne plotas, o kokybė, gal lemia reiškiniai pačiam giliausiam lygyje. Kad sapiens jau gali suprasti, kas svarbiausia. Na, gal patobulinsim organizmą dirbtinai, gal šitai gamtos ir numatyta...
           O kol kas – iš filosofijos išsiperi ideologijos, jas stvarsto gudrieji – iš tų, kur ne prie meno, nebent Neronas koks ar tapytojas Hitleris... Sukasi dialektinė spiralė, gyvybės žygio principas per epochas kaip ir nesušvelnėja. Tomai atsakymų, tačiau vis tiek neaišku: ką dievai galvoja, kurdami sąmonę? Ar reikalinga filosofija amebos moralei? Sąmonė – gamtos klaida, materijos vėžys? Ar būties tikslas? Ir kas toliau ? – nerimsta sapiens.
          Ką besirinktume, šioje visatos sąrangoj kitaip negali būti - kad suklestėtų dar vešliau, sapiens priverstas išrast moralę. Bet evoliucija vis negali išsispręsti į aukštesnę viją, konvulsijose stengiasi peraugti pati save... Kad jie - ne svetimi – pajunta minios, paima kurią nors Bastiliją... ir jau paryčiais gudrieji puola grobti, jie šimtmečiui – kol išsigims – įtvirtina savąją veislę. Tik nebambėkit, kad čia tik mūsų, posovietinių atsilikėlių tikrovė. Verčiau pasidomėkit, kaip nobelistas Freedmanas pergromuliuoja Marksą.
           Viešpatie, kiek dar tai tęsis... Įdomu būtų išsiaiškinti, matematiškai. O kol kas – po tūkstančių tūkstantmečių evoliucijos girdėjau, kaip užsieniuose baigęs univerką tautietis paprastai, taip nieko blogo negalvojęs, tarė: man taip – čia aš, o čia visi kiti. Kasmet ištinka šiltas pavasario lietus. Kieme kauburėliai, kauburėliai... tai sliekai iškišo galvas, apsidairo. Gangreit kiekvienas nusprendžia: – čia aš, o čia visi kiti. Tik skruzdės abejoja.
           Mes tarsi nekvailesni už tuos kolegas Visatoje... Tačiau... Jei jau taip pagalvotų, tai droviai nutylėtų kuris nors vaikinas iš pirmosios nepriklausomybės pirmos kartos.
           Prisimenant pirmosios nepriklausomybės 20 metų, ten – aukso amžius. Na – lašinių skutimai, ženklų vogimai, dar neužmirštančių tėvynės emigracija, kraštovaizdžio darkymas per žemės reformą... Visa tai – atgaiva mūsų dabarties vadams: – Ėhėė... buvo tas pats...? Ir tada apsirūpindavo.
            Bet buvo ne tas pats. Vogė bijodami ir kyšį ėmė susitraukę, neabejodami kad blogai daro. Nors mažažemis ir ilgiau palaukdavo eilėj su bekonu prie „Maisto“, bet augo kaimas, ne vien kaimo ponai. Ir žingsnis per dvidešimtmetį aną keblu net išmatuot, kiek kartų ilgesnis, negu mūsų. Ir gimnazijoj ne atsainiai ugdytas tautiškumas. Mūsiškis žingsnis baigiasi išsibėgiojimu, o iš ano tiktai vadai keli paspruko. Jaunimas baigė Vietinės Rinktinės epopėja, ne menkesne, nei Sąjūdis, tada ir žuvusiųjų buvo gal 15 kartų daugiau. Ir partizanų kova. Ar susirinktume dar sykį? Gal susirinktume įsisiūbavę.
           Estų prastesnės sąlygos, tai rezultatai per tiek ir įspūdingesni. Dėl to, kad reikalus ten stvėrė truptį jaunesni? O mums ko trūko nuo pačios pradžios? – Užteko visko. Nieko netrūko, tik žmogaus. Periklio, pusperiklio, šešių po ketvirtį Periklio. Pagaliau velniop juos... Lai be Periklio, kad tik nepadėtų vogti.
          Grįžtame prie heroizmo ir amebos psichologijos.

                     Algmar


     Algmar komentarai, skelbti kituose tinklalapiuose,
yra archyvo 2 puslapyje, straipsniai - 3 pusl.

       Eilėraščiai tokiomis temomis, kiti
arba kitur paskelbti rašiniai -
       4-me ir 4a pusl. Naudoti slanktes dešinėje.