Kas Mocartas

     Aukščiausia gyvenime ir žmoguje – gerumas. Taip sakė Bethovenas. Na, ne jis vienas, taip maždaug kalbėjo gyvenimą patyrę ar bent supratę ir kiti. Bet kai Bethovenas – dėl mūsiškų sapiens ypatybių atrodo įtaigiau, nei kai pasako beraštė senikė kaimynė.
    Dar jisai sakė, kad buvo ir bus iki mirties didžiausias Mocarto garbintojas. Tai gal labiau už jo gerumą, ne vien už genijų. Mažiukas Mocartas vis klausdavęs: ar mane mylit, ar mylit labai? Jo muzika tarsi sako – klausė, nes pats mylėjo. O ne iš egoizmo. Bet ir nesuvokiami vidurkiui jo sugebėjimai sukuria Mocartą – jei Mocartas juos valdo, neiššvaisto.
    Jeigu įveikia stilių ir madų rėmus ir lieka savimi ir turi savą turinį. Matyt, tikrojo meno kūrėjas neišvengiamai privalo būti humanistas. Betgi, gyventi ir uždirbti reikia. Kaip santykiauti su mada? – Ogi kaip Mocartas, taip bet kuriame mene. Čia pasvarstysime tapybą, štai pavyzdys.

    Pasižiūrėjęs John Currin paveikslų fotografijų komentavau: šis Džonas piešti moka ir moka matyti. Ir bendrauti su žiūrovu, įtikinti, kad taip pažvelgti verta. Jo net nėra kaip lyginti su garsingais efektingais, bet vien dramblio š... savybėm veikiančiais avangardo kūriniais. Džonas aštrus, dažnai negailestingas, bet – ne visai nemyli savo personažų. Tai menininkas tikras, nors su Mocartu dar nelygintinas.
    Paskui daugiau jo paveikslų pažiūrėjau, įsitikinau – jisai tuos žmones myli. Jis humanistas, jį reikia lyginti su didžiaisiais, juoba mūsų laiko smulkmės akivaizdoj.
    Poros portrete galim perskaityti jų vertingą gyvenimą, kaip jį pasakoja Džonas. Belieka pavydėti ir ilgiausių linkėti. O jaunas moteris tapytojas permato kiaurai, ir neslepia kad permato. Ir myli, kaip ir porą.
    Šiose drobėse vos vos tėra apie žmogaus silpnumą ir komediją. Visi mes tokie ir kitokie, visokių momentų pagauna fotografijos. Belieka užjausti vieniems kitus.
    O štai žemiau Džonas griežčiau piešia silpnumą graudų ir apgailėtiną, žvelgiant iš šalies. Piešia ironiškai, ir vis tiek su simpatija mus mums rodo.
    Tokios ir tokie būname, visi esame visokie. Puiku, jei kas visokius ir atskleidžia.
    Kritikai visus stilius virškinantį Džoną ir supeikia, tik apeiti negali. Prikiša kičą, manierizmą, ir kad pradėjo prabanga žavėtis, draperijomis... dar pornografiją, nors nelabai. Dažniausiai jie tiesą sako. Bet kodėl nenupiešti dailių aksesuarų, smagu, kai moki. O kitas kritikas, vargšas, nusišneka – kad Currino technika prieš 300 metų nebūtų sulaukusi nė mažiausio dėmesio. Lyg apie kokias varžybas čia eitų kalba. Mokančių piešti ceche ar bendruomenėj nustebintum nebent turiniu. O dėmesio ir technika būtų sulaukusi, dailininkai turėtų ką aptarti, tik ne dažų firmas, greičiau jau refleksų atspalvius šešėliuose.
    Tapo ir pornografinius vaizdelius, tik amžinai neaišku, kur kuriuos priskirti. Štai moteriškaitė, pasiilgusi orgazmo. Situacija visuotinė ir praktiškai visiems pažįstama. Tai kiek čia blogo, jeigu kas nors nutapė paveikslėlį, gal susipras patsai, kad šimto šitokių nereikia. Vidurinysis paveikslėlis čia dėl kompozicijos, ir – jis nušviečia Džono požiūrį į šiuos dalykus...
    Kitame pornografijos gale – meninį ir fiziologinį skonį pametusių skausmingos pastangos dar šį tą pajusti.
    Šių paveikslėlių verčiau nerodyti paaugliams. Jų tarpe neretas linksta į cinizmą, tai gali tik taip ir suprasti, dar užkrės kitus... Kai kurie bernigaliai bjauriai pliauškia apie mergaites, kai kurie nepritaria, tyli. Bet slėpt „žinias“ visai neefektyvu, ir jau kur kas pavojingesnės jiems begalinės Holivudo muštynės. Paaugliai iš bėdos gali būti pornografijos matas. Daug kas jiems gresia, bet labiausiai išsigimusios žmogaus - vaikų teisės.
    Tai kaip su išvada, ir kaip su dramblio š...? Dramblio... nestinga ant Džono teptuko. O kaip kitaip, visų laikų menininkai prisitaiko ir įveikia situaciją. Jis – šitą mūsų post... Ir jo paveikslai kainuoja milijonus... nors jokia Mona nei Rex neuždirbo nei dešimtadalio milijono, ir už jokius milijonus nepagaminami. Bet valdo epochą ir meną sistema, snobizmas, reklama – meno burbulai, burbulesni už bankų ar statybų burbulus. Naudokitės, kas galit. Dažnas tepa gryną dramblio š..., o talentas, kaip Džono, pro visus galus, poveikius ir sluoksnius prasilaužia. Taip visų stilių tikrieji darbininkai.
    Jie, o ne Kandinskis, išaiškintų ateiviams apie Žemės žmogų. Na, vieną kitą abstrakciją marsiečiai mokėtų perskaityti. Galėtume atrinkti performansų, nes blūdai – svarbi žemiečių būties dalis. Tačiau jie – menas beviltiškai nemodernus, pvz., po Čingischano įpėdinių performansų lieka instaliacijos - kaukolių piramidės. Tai logiškai išbaigtas, bet jau labai vėlyvas performansas. Ir dar kur kas liūdniau su konceptualiuoju. Ateiviai supras, kad tam tikra filosofinė samprata gali egzistuoti mūsų smegenyse. Bet menas konceptualus, kada idėja = kūrinys, šis menas dar tebegimdamas save išdavė, iš minties persikeldamas į keverziškas materijas. Ne simboliškai ir kartu simboliškai jis gimė šūdo dėžutėje. Marsiečiams rodyti gėda – susimausim. Nebent iš konceptarchitektūros tiktų kai ką pademonstruoti. Kiti modernumai informacijos pridėtų, bet tik po bruoželį. Išvada visad ta pati – didybė ir menkystė.
    Šio šimtmečio gale tiksliau matysis, kiek kandidatas Džonas artės prie Mocarto.


               

    Pro soc. realizmo ir post. modernizmo bei kitus burbuliavimus prasiveržia bet mocartizmas.Čia Nadiya Pavliv –Tokarskos kūrinys.
    Klausausi ką dailininkė man pasakoja ir pritariu, svarstau. Tai jau girdėta, skaičiau, ir pats mačiau, ir ne paveiksle, tik kitame veide. Girdėta, ir vis tiek - nauja. Tai kas gi yra nauja. Ne vienas nūnai ieško neregėto, o N. Testamentas sako: tas kas ieško – randa. Mene randa principą - nežmoniškai, užtat kitoniškai. Bet menas pasirodo besąs ne tame principe, o kažkur savyje. Nauja – kad kiekvienas naujai atrandame seną pasaulį. Klystame, arba parodome savąjį niuansą. Kada prisižiūrėjęs jau bandai analizuoti, šis mielas Nadios paveikslas primena Fajumo portretus. Ir tai, kas sieja dailininkus per 2 tūkstančius metų.



    Taigi jie matė ir jautė ir mąstė lygiai taip kaip mes. Portretai pilni impresionizmo. Kas jiems kokie 17 šimtmečių, jiems visai savas tas požiūris. Priemonės per tą laiką paįvairėjo, lankstumo daugiau įgavo, jie daugelio vėlesniųjų kolegų gražių bandymų dar nematę. Bet ne tai svarbiausia. Nadia Pavliv per savaitę juos išmokytų savo technikos, pavedžiotų po galerijas, ir tapytų jie, nelabai nustebę, ir geriau už mūsų piešt nemokančius. Smalsu, kas liktų iš panašumo į ikonas. Malonu, kad damų antakiai neišpešioti. Nors kas ten žino, kiek gražinta. Gaila, kad vergų nepamatom. Turim tai, kas išliko.
    Tikriausiai ne ką sunkiau išmokytų ir Altamiros olų, Madelenos laikų menininkus, kurie su pagarba ir pasigėrėjimu vaizduodavo savo medžiojamus žvėris.
    Papročiai bjaurėjo ir gerėjo, bangomis. Ant altorių kruvinų aukų nebeaukojam, bet nuo skerdynių kiekviena visuomenė visada per žingsnį, kai kada per plauką. Be interneto būtų blogiau? Ar mes už anuos menininkus ir jų modelius laimingesni. Reiktų ištirti, kiek tūkstantmečių sapiens psichologija nesikeičia. Kokius 200 tūkstančių metų, ar dar ilgiau? Kas kinta, galima priskirti madoms, dar švietimui, auklėjimui – ten irgi kinta mados, dabar, atrodo, plaukiam link absurdo rifų.


    Kai kurie menininkai permato žmoniją ir kai ką parodo. Taip ir Currinas. O štai žiūriu - Kristina Gedminaitė – Ingram nupiešė žvėrelius lyg Currino, ne Gojos, prisižiūrėjusi ir paveikta: tą patį pasakoja.

    Jei nebuvo tokios įtakos, tai dar įdomiau – du skirtingi menininkai pažiūrėjo tuo pačiu kampu į sapiens giminę. Galbūt tai mocartiškas žvilgsnis. Humanizmas ir įsiklausymas meno dvasios. Tai ydingas to žvilgsnio apibrėžimas, bet visai aiškus įsiklausiusiems į paveikslus tuos, kurie kalba patys.




Šis straipsnis yra esė „Universali estetikos teorija“ priedas (Filos 4 str.).







                     Nacionalinės? kritikos ypatumai
                                      Bet kuprio nėr?!

         Esto to Viralto
         Kupranugario portreto
         Kerai jaunystėj įveikė mane.
         Kupranugario akys dega širdyje.
         Jo lūpų šypsenos svaja -
         Tauriausia filosofija,
         Esteto kelrodė žvaigždė
         Šedevrų jūroje.

         Be kuprio grožio nėr. Dvasia
         Jo baldos Dalio dausose.
         O Mona? Taip! Jis tiks fone
         Pripiešk kelis - karavane.
         Ak, Rex! O taip! Ten ramią
         Vilkstinės apjuosia žemę,
         Kuprius ten regi dvasios akys, -
         Netrukus būtų dar pritapęs.

         Tu perkraustai šedevrų tūrį,
         Randi, kuo menas degti turi.
         Vien diletantai kuodę, karšį myli,
         Kupros nekandę aukščio, gylio.
         Bet kur kupriai Gudaičio? Maža Švažo.
         Jie negaivina tėviškės peizažo,

                                                  Eilių nesotina - nerasi mažne,
                                                  Užtat gi jas ir peikia dažnas, -
                                                  Kam be žaismės, jo kuprio tobulybės,
                                                  Jo užkoptos kupros gilybės!
                                                                                     86.10.24

     Pastabos. Eilėraštis senas, o nė kiek nepasenęs. Jaunystę jo palaiko lyg epidemija paplitusi kritikų liga: nesidžiaugia tuo, kas meno objekte yra, bet įnikę ieško, ko autorius ten nepadėjo. Neradę gėrisi savo pranašumu, žinoma, mokyti specialistai pakeliui ir daug tiesos pasako. Tik dabar pamiršta mada ieškoti deimančiukų. Gal kad raštingi mes nūnai visi, o lietuviai linkę išsilieti – ne gatvėj, popieriuj. Tas pats ir kritikams galioja, ir internetui.
     Kritikų rašiniai turėtų dominti ne vien jų siaurą ratelį. Mirkstant saviškių kūdroje nutinka, kad skaitytojas jaučia kokio nors opuso esmę ir reikšmę, o kritikas ir pražiūri – pažeria krūvą tikslių ir teisingų pastabų, tik nemato autoriaus originalumo, už kurį vieną jau reiktų išgirti... Mažai ką duoda skaitytojui kritikų pamėgtas klasifikavimas – čia prie to stiliaus, ten prie ano, dar palygina su korifėjais. Jei pakliūva skaityti pirma recenzija, o knyga vėliau (kaip ir turėtų būti), neretai jauties nusivylęs. Matai – lyg ne apie tai ir ne tai, kas reikėjo, kritiko nukalbėta, vis tiek – girta ar peikta. Tiesą sakant, ir atvirkščia eile – tas pats. Panašiai nutiko prieš kurį laiką apsireiškus „moteriškos“ literatūros pliūpsniui (U. Radzevičiūtė, U.Barauskaitė, A. Urbonaitė). Šnekėta ne ką pasakė, menkai domėtasi kaip pasakė, telktasi ties skandalais. Kai kada tiesiog neįžiūrėta, kas knygelėje yra. Taigi kritikai privalėtų rimčiau susipažinti su nuomonėmis, vertinimais to platesnio rato, kuris gal teiktųsi juos skaityti.
     Panašu ir kituose menuose. Tik čia daugiau neryžtingumo, abejonės – kokį požiūrį pasirinkti, kad neprasišovus... Pavyzdžiui, šiuolaikinio meno dienraštis ArtNews.lt , saviškių veiklą ir nuomones atspindėdamas, kelyje į 3x postsuperavant klimpteli autogudragalvystėje, pasvyra. Susvyruoja ir meno kritikė Eglė Juocevičiūtė: „...Tas nežinojimas, neapsisprendimas, kurį aš siejau su savo jaunumu, pasirodo yra būtinas kritikos ingredientas.“... „Menas kaip kritika ir kritika kaip menas, meno kritika kaip kultūrinių, socialinių, mokslinių teorijų praplėtimas, krizė, neapsisprendimas kaip būtinas būvis kritikai, ...“ „...neapleido jausmas, kad iš manęs tyčiojamasi, kad privalau įžvelgti keliasluoksnę paslėptą prasmę, o jei to nepadarysiu, nutiks kažkas baisaus.“
        Ano superlokalaus pasirodymo sluoksniuotosios prasmės seniai paaiškėjo. Tačiau ateičiai, - nevengiant įkvėpti anglosaksų ir kitų didmiesčių smogo, - kad išvengus lokaliais ir alokaliais atvejais lietuviško šiuolaikinio meno isteblišmento alternatyvos anegzistavimo generuojamo siaubo, siūlome menotyrininkams susipažinti ir gilintis į šiame tinklalapyje skelbiamą visuotinę estetikos teoriją. Tai švyturys meno ir menotyros tendencijų audrose, šedevrų jūroje.
     O Ula Danilevičiūtė („Bernardinuose“) nesikankina dėl isteblišmento. Kritikė nori glausti visą meną ir visur meną įžiūri. Savo straipsnyje lyg rodo meilę kultūros paveldui, žavisi griuvėsių romantika, visgi baigia meniškųjų dorybių sankaupos - garsingojo Vilniaus vamzdžio, „tiksliai pataikančio į laiką“, apoteoze: „...surūdijimas(...)čia nereiškia nykimo – atvirkščiai, šioje plotmėje jis gyvesnis už nerūdijantį plieną ar marmurą dėl savo nešamos žinios“.
     Bet šioje plotmės viršūnėje visgi nejauku. Pasakiusi dar daugybę tiesos, kritikė baigia panašiai kaip anoji kolegė: „Turbūt parašiau daugiau klausimų nei atsakymų, o aiškios pozicijos apskritai tuščias reikalas ieškoti“.
     O mes matome kritikos įdomybes: literatūroje ieško, kas nepadėta, ogi dailėje – randa, ko apskritai nėra.
             Algmar

            PRADINIS straipsnis:
            Kieksyk girdėta:
    Jėzus Kristus – tikriausias komunistas. Žinomi teiginiai, kad jis – ramybės drumstėjas, sakytum ano meto teroristas. Neleido saugiai tukti.
2000 metų, arba 20 000 metų patvirtino žmonijos psichologijos pastovumą.
200 metų iliustravo Markso įžvalgų tikslumą.
    Tema pikantiška?
    Pažvalgiau svetaines, spausdintą žodį. Andrius Geležinis taikliai pacituoja Marksą, palieka skaitančiam išvadas rasti. Arūnas Marcinkevičius sako: „...materializuotas Kristaus mokymas („Komunizmas – šviesi žmonijos ateitis“) daugeliui normalių žmonių varė mažiausiai vėžį.“ Juozapavičiaus, jei neklystu, Žinių radijo laidoje Markas Zingeris pasitiki rabinų (ne vien jų) išmintimi: nedaryk kitam to... Dar Mecenato išganinga veikla, dar kilnių poreikių išugdymu, jų tenkinimo biznio prasme ir panacėja. Praktinės visumos nesusumuoja. Kitų pokalbio dalyvių galvojimas blaivus, jų minties kvintesencija: kapitalizmas – žmonijos viltis ir asmenybės laimė; būkime verti kapitalizmo.
    Šiaipjau visi - už paprastą žmogų, už tautos gerovę. Tautininkai, socialistai, frontininkai, nacionalistai, anarchistai, oligarchistai, bernardinai, studentai krikščionys. Ir t.t. Ir visur prasikiša troškimas ideologinių nuotrupų pagalba pasitvarkyti partinius siekius bei asmenines ambicijas. Nuoširdesnių žvilgsniui sykiais kliudo tai partinis įkarštis, tai pasaulėžiūros fanatiškumas, tai vėl eklektika.
    Tačiau yra rimtų. Augustino Rakausko ir komandos doros pastangos menkai paveikios dėl neadekvačios formos. Forma turėtų keistis dėl pačių tų pastangų nurodomos krypties – rasti nauja. Svarbu, kad šiuo atveju idėjos turi materialų užnugarį.
Ginas Dabašinskas rašo apie senojo mauro – Markso sugrįžimą. Nors bailokai, daug tikrovės sumini. Tiktai – sulygina Marksą ir Friedmaną, sakytum į vieną suolą sodina žilą vyskupą ir basą klapčiuką. Klapčiukas, žinia, iš vyskupo kai ką jau nusiklausęs, mišiole spragas gudragalviaut nusižiūrėjęs, o svarbiausia – įgudęs patarnauti, - to mišioms, kieno reikia. Žiū – jau ir Nobelio batus apsiavęs.
    Markso įžvalgų pagrindu buvo sukurti keli verslo planai. Paties Markso nekantrus, jo mokinio Friedmano – patogus... Abu verslo planai vykdyti gudriai, tik ne išmintingai, abu pasiekė daug, vystėsi pagal Hegelio dialektiką bei homo sapiens charakterį ir dėsningai žlugo... gydydamiesi vienas kito fragmentais.
Skandinavų atsargus verslo planas pavyko. Bet gausėja grėsmių ir jam, mat gausėja trokštančių elgtis pagal liaudišką formulę: „raskažius š... plėšia“.
    Taigi yra įdomios medžiagos. Kuri tačiau įstringa pastarojo šimtmečio rėmuose. Lieka nuošaly – iškilmingai – žmonijos šiandienės būties šaknys. Lyg psichologija, neužčiuopianti sau reikšmingiausios tyrimų krypties. Sklando ir siaurėlesnių svarbių temų, kur įdomu pažvelgti kitu, negu mačiau rodoma, kampu.
    Kviečiu apsilankiusį pasinaudoti ir šiais puslapiais, ir pasvarstyti. Jei labiau domina kitos temos (bet giluminės), prašau papasakoti.
                         Algmar